Ligoninės istorija

Vaikų ligoninė pradėjo savo veiklą 1945 m. Vilniuje, Kauno gatvėje. Atkurtoje 100 lovų Vaikų ligoninėje buvo įsteigti Vaikų vidaus ligų ir Vaikų chirurgijos skyriai (vadovavo vyr. gydytoja G. Šapirienė).

1949 m. Vaikų chirurgijos skyrius buvo perkeltas į Šv. Jokūbo ligoninę, tuo metu vadintą I tarybine ligonine, o jo vietoje įsteigtas skyrius tuberkulioziniu meningitu sergantiems vaikams.

1950 m. Vaikų ligoninė iš Kauno gatvės buvo perkelta į patalpas Vytauto gatvėje. Prie jos buvo prijungtos Vilniaus miesto V ir VI vaikų konsultacijos, taip pat I vaikų poliklinika ir visos įstaigos pavadintos Vilniaus miesto jungtine vaikų ligonine. 100 lovų gydymo įstaigai 1949-1954 m. vadovavo gydytoja S. Raciūtė, o nuo 1954 iki 1959 m. – gydytoja O. Siurplienė.

1968 m. buvo įkurtas organizacinis – metodinis kabinetas, kurio darbuotojai kartu su stacionaro bei poliklinikų gydytojais teikė organizacinę – metodinę ir praktinę pagalbą Vilniaus zonos ir Vilniaus miesto gydymo – profilaktinėms įstaigoms. Ligoninė buvo pervadinta į Respublikinę vaikų ligoninę (vyr. gydytoja O. Lajauskienė, 1959-1974 m). Tuo laikotarpiu ligoninės lovų skaičius išaugo iki 240, nes buvo įkurti pirmieji respublikoje skyriai naujagimiams, neišnešiotiems naujagimiams (40 lovų) ir naujagimiams su centrinės nervų sistemos pažeidimu (40 lovų).

1978 m. Santariškėse buvo pastatytas Vaikų ligoninės korpusas (II stacionaras), kuriame atidaryti 4 Vaikų chirurgijos skyriai (200 lovų), 3 Naujagimių skyriai (110 lovų), Pediatrijos skyrius (40 lovų), Diagnostikos skyrius (18 lovų), du Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriai (14 lovų).

1978 m. pabaigoje į Vaikų ligoninę iš Vilniaus miesto klinikinės ligoninės buvo perkelti Vaikų chirurgijos ir Vaikų traumatologijos – ortopedijos skyriai ir įkurtas Respublikinis vaikų chirurgijos centras (Centro vadovai – prof. J. Gradauskas, prof. B. Siaurusaitis, nuo 2005 m. – doc. K. Trainavičius).

Nuo 1978 m. II-asis stacionaras tapo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Gydytojų tobulinimosi ir Vaikų ligų katedros klinikine baze, o I stacionaras (Vytauto g. 15) 1985 m. virto Motinos ir vaiko sveikatos apsaugos mokslinio tyrimo instituto klinikine baze. Ligoninė buvo pervadinta Respublikine vaikų klinikine ligonine, kuriai vadovavo B. Butkevičienė (1974-1983 m.), R. Kuzminskienė (1984-1987 m.), G. Dolženko (1987- 2005 m.).

1988 m. pabaigoje Santariškėse buvo pastatytas naujas Vaikų ligoninės korpusas (200 lovų), čia įsikūrė III stacionaras, kuris tapo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Infekcinių ligų katedros klinikine baze.

Vykdant sveikatos apsaugos sistemos reformą, buvo reorganizuotas Motinos ir vaiko sveikatos apsaugos mokslinio tyrimo institutas. 1991 m. šio instituto bei I stacionaro (Vytauto g. 15) ir Konsultacinės poliklinikos (Kęstučio g. 25 ) pagrindu buvo įsteigtas Pediatrijos centras, kuriam vadovavo prof. P. Kaltenis. Tuo metu ligoninė pavadinta Respublikine Vilniaus universitetine vaikų ligonine.

Tobulinant ligoninės struktūrą, buvo įsteigtos trys klinikos: Vaikų chirurgijos (vadovas – prof. B. Siaurusaitis), Pediatrijos (vadovas – prof. V. Usonis) ir Neonatologijos (vadovas – prof. V. Basys).

1999 m. prie ligoninės buvo prijungtas filialas – Utenos vaikų reabilitacijos ir ugdymo centras (30 lovų).

2002 m. ligoninė pavadinta VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligonine.

2005 m. Vaiko raidos centras tapo VU Vaikų ligoninės filialu.

Nuo 2007 m. ligoninei vadovauja prof. dr. J. Raistenskis.

2011 m. ligoninė tapo Vaikų ligonine, viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialu.

 

Atnaujinta 2017 07 26